Baimė - ji lyg tylus šešėlis

Baimė - ji lyg tylus šešėlis, kuris visada seka iš paskos, net kai atrodo, kad jau seniai turėjo išnykti. Baimė tarsi ilgametė kelionės draugė – nematoma, bet nuolat šalia, dažnai nepakviesta, bet visada pasiruošusi perimti kontrolę. Atrodo, kad pavojai tyko už kiekvieno kampo. Ribojantys įsitikinimai, tie vidiniai „liūtai“, kurie sukausto. Baimė kaip nematomas šešėlis, kuris lėtai, bet užtikrintai apriboja gyvenimą. Kai bijai atstūmimo, nejauti meilės. Kai bijai atvirumo, skendi savyje. Kai bijai trūkumo, trūksta dosnumo. Kai bijai suklysti, slopini savo kūrybingumą, užsidarai savyje. Baimė neleidžia judėti į priekį.

Baimė buvo mano nuolatinė palydovė, turinti savo priežastį ir istoriją. Ji slapta valdė mano sprendimus, ir aš leisdavau jai tai daryti.

Ėmiau klausinėti savęs: "Ko iš tiesų bijau? Nesėkmės? Ar galbūt sėkmės ir dėmesio, kurių nesijaučiu verta?" Atsakymai buvo tokie, kad viskas nėra tik juoda ar balta, kad pasaulis nėra vien iš baimės sudėliotas. Tikrovės matymas išlaisvina. Protas nuolat kuria įvairius scenarijus, tačiau jie tėra fantazijos. Kai tikrovė tampa įdomesnė nei mūsų mintys, baimė nustoja valdyti gyvenimą.

Nebegąsdinu savęs neegzistuojančiais tamsiais scenarijais, o kai pajuntu baimę, nebesistengiu nuo jos bėgti. Dabar tiesiog pasiimu ją už rankos  ir einame kartu patikrinti, kas ten tokio baisaus. Kiekvienas žingsnis į tą nepažintą, nepatogią teritoriją padeda suprasti, kad baimė neturi tiek galios, kiek aš jai kadaise suteikiau. Smalsumas ir drąsa ją nuginkluoja, o aš vis stipriau jaučiu, kad galiu judėti į priekį – net jei šalia vis dar yra baimė.

**Tai dar viena mano iliustracija - BAIMĖ**