Drąsa yra mano vidinio kelio liudijimas.

Tai yra viena iš mano pieštų iliustracijų – „Drąsa“.

Ji yra mano vidinio kelio liudijimas. Jei laukei kvietimo žengti iš savo baimės kelio link laisvės, kviečiu tave eiti kartu. 

Baimė yra įsisenėjusi mano emocija. Didžiausia mano baimė buvo būti matomai. Būti pastebėtai kitų žmonių man prilygo mirčiai. Rodant savo kūrybą, atrodė, tarsi atsistočiau ant scenos visiškai nuoga – pažeidžiama ir neišvengiamai vertininama. Šią baimę įgijau dar vaikystėje. Ko pasekmė - žema savivertė ir savo kūrybos nuvertinimas... Kiek daug kartų esu sukūrusi ir tyliai padėjusi į spintą: paveikslus, leidinius... Visad galvodavau – jei parodysiu žmonėms, jų dėmesio neišvengsiu, o ką daryti su tuo dėmesiu, nežinojau.

Baimė nekenčia nežinomybės ir sugalvoja, kad viskas bus blogai.

„Tai ko tu čia bijai, nenormali?“ – girdėdavau ir iš savęs, ir iš kitų.

Dabar žinau, kad normali. Sutikau daug žmonių su ta pačia baime, patikrinau – visi normalūs.

Tai kas čia yra? Kaip nebijoti? Nebandyk nebijoti – tai neįmanoma, ir man prireikė laiko tai suprasti. Pirmiausia bandžiau tiesiog pasitikėti savimi, bet tai prilygo kančiai, tarsi būčiau pati save dar labiau užgniaužusi. Atrodė, kad tęsiau kitų vaikystėje buvusius pasityčiojimus, tik šį kartą tai dariau pati sau.

Tai neveikė. Tada pabandžiau susipažinti su savo baime, įsiklausyti į save – kas man patinka, kas man smagu, kas iš tiesų man įdomu. Aš leidau baimei būti, nes neigti ją būtų buvę tarsi neigti dalį savęs.

Su baime švelniai prisiliečiau prie viso to, kas mane domino. Susipažinau su žmonėmis, kuriems tai irgi buvo įdomu. Šie ryšiai tam tikra prasme tapo mano drąsos šaltiniu. Taip atkūriau saugumo jausmą. Pradėjau veikti nepaisant to, kad baimė visada buvo su manimi. Supratau, kad ji yra mano bendrakeleivė, bet ne šeimininkė.

Pasirinkau daryti tai, ką myliu, tai, ką jaučiu esant mano paskirtimi. Ir štai – taip patiriu nepaprastą, magišką gyvenimą, kuriame mane supa šilti, kūrybingi, palaikantys žmonės.

Dėkoju Jums.