Kodėl mums yra svarbu priklausyti "Genčiai"?

Šiandien žmonių grupių mes nebevadiname gentimis, tačiau priklausymo poreikis vis dar giliai įsišaknijęs mūsų prigimtyje. Kodėl mums taip svarbu priklausyti šeimai, giminei, bendruomenei, klasei ir panašioms grupėms? Kai esame šalia savo „genties“, jaučiamės saugūs, priimti ir suprasti. Tačiau kas nutinka, kai tą pojūtį prarandame ar esame atskirti nuo „genties“?

Pagalvok apie vaikystės prisiminimus. Galbūt kartą, kai elgeisi kitaip, nei tikėjosi tavo tėvai, jie sakė, kad tokio tavęs „nemylės“ arba „paliks“. Arba jie tiesiog nusprendė jus palikti. Koks jausmas tada tave apėmė? Ar prisimeni tą šaltą tuštumos bangą, kuri perėjo per kūną? Tokios akimirkos primena mums, kad priklausymas žmonių grupei yra esminė mūsų būties dalis. Mes norime jaustis, kad priklausome „genčiai“, ir siekiame būti priimti tokie, kokie esame.

𝗦𝘂𝘃𝗼𝗸𝗶𝗺𝗮𝘀 𝗮𝗽𝗶𝗲 𝗺𝘂̄𝘀𝘂̨ 𝗽𝗿𝗶𝗴𝗶𝗺𝘁𝗶̨ 𝗶𝗿 𝗯𝗲𝗻𝗱𝗿𝘂𝗼𝗺𝗲𝗻𝗲̇𝘀 𝘀𝘃𝗮𝗿𝗯𝗮̨.
Nuo seniausių laikų gyvenome genčių santvarkoje, kurios teikė paramą, maistą ir apsaugą. Tokios grupės užtikrindavo išlikimą ir saugumą, formuodavo mūsų tapatybę ir leido jaustis visaverčiais. Mūsų protas nesikeitė evoliucijos metu ir iki šiol reaguoja į atskyrimą nuo kitų kaip į iššūkį, todėl vienišumo jausmas dažnai sukelia įtampą. Tai yra natūralus signalas, kurį siunčia mūsų prigimtis – noras priklausyti, jaustis priimtu ir išklausytu. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur kartais nebeturime stiprių tarpusavio ryšių, galime ieškoti kitų būdų pasijusti prijungtiems. Dėl šios priežasties įkūriau moterų susitikimų grupė, kurioje susitinkame kas dvi savaites ir dalinamės palaikymu bei bendryste, suteikiu emocinę pagalbą.

𝗘𝗺𝗼𝗰𝗶𝗷𝘂̨ 𝗽𝗮𝗹𝗲𝗶𝗱𝗶𝗺𝗮𝘀 𝗶𝗿 𝗽𝗿𝗶𝗲̇𝗺𝗶𝗺𝗮𝘀.
Kai jaučiate vienišumą ar atskirtį, pirmasis žingsnis yra pripažinti šiuos jausmus. Užuot kovoję prieš juos, skirkite kelias akimirkas ir leiskite sau tiesiog juos pajusti. Galite savęs paklausti: „𝐴𝑟 𝑔𝑎𝑙𝑖𝑢 𝑙𝑒𝑖𝑠𝑡𝑖 𝑠𝑎𝑢 𝑗𝑎𝑢𝑠𝑡𝑖 𝑠̌𝑖̨ 𝑣𝑖𝑒𝑛𝑖𝑠̌𝑢𝑚𝑜 𝑎𝑟 𝑎𝑡𝑠𝑘𝑖𝑟𝑡𝑢𝑚𝑜 𝑗𝑎𝑢𝑠𝑚𝑎̨? 𝐴𝑟 𝑔𝑎𝑙𝑖𝑢 𝑡𝑖𝑒𝑠𝑖𝑜𝑔 𝑙𝑒𝑖𝑠𝑡𝑖 𝑗𝑎𝑚 𝑏𝑢̄𝑡𝑖?“ Šis klausimas suteikia erdvės jausmams pasirodyti, priimti juos ir suprasti. Kai leidžiame sau būti tokiais, kokie esame, ir priimame savo būseną, tuo pačiu atrandame daugiau vidinės ramybės. Net jei iš pradžių jausmas atrodo sunkus, tiesiog pabandykite jį stebėti, leiskite jam egzistuoti, kol pajusite, kaip emocija pamažu atsipalaiduoja ir tampa lengvesnė.

𝗝𝗮𝘂𝘀𝗺𝗮𝘀 𝘆𝗿𝗮 𝘃𝗶𝗱𝗶𝗻𝗲̇ 𝗯𝘂̄𝘀𝗲𝗻𝗮. 𝗔𝗿 𝗷𝗮𝘂𝘁𝗶 𝗿𝘆𝘀̌𝗶̨ 𝘀𝘂 𝘀𝗮𝘃𝗶𝗺?
Priklausymo „genčiai“ jausmas pirmiausia kyla mūsų viduje, iš saugumo, artumo ir ramybės poreikio. Nors kartais atrodo, kad šiuos jausmus mums suteikia išorinės aplinkybės, mes galime juos atrasti savyje ir nepriklausomai nuo aplinkos. Klauskite savęs: „𝐴𝑟 𝑔𝑎𝑙𝑖𝑢 𝑝𝑎𝑙𝑎𝑖𝑘𝑦𝑡𝑖 𝑠𝑎𝑣𝑒? 𝐴𝑟 𝑔𝑎𝑙𝑖𝑢 𝑝𝑟𝑖𝑖𝑚𝑡𝑖 𝑠𝑎𝑣𝑒 𝑡𝑜𝑘𝑖̨, 𝑘𝑜𝑘𝑠 𝑒𝑠𝑢, 𝑛𝑒𝑙𝑎𝑢𝑘𝑑𝑎𝑚𝑎𝑠 𝑝𝑎𝑡𝑣𝑖𝑟𝑡𝑖𝑛𝑖𝑚𝑜 𝑖𝑠̌ 𝑎𝑝𝑙𝑖𝑛𝑘𝑜𝑠? 𝐴𝑟 𝑔𝑎𝑙𝑖𝑢 𝑗𝑎𝑢𝑠𝑡𝑖 𝑠𝑎𝑢𝑔𝑢𝑚𝑎̨ 𝑛𝑒𝑡 𝑏𝑢̄𝑑𝑎𝑚𝑎𝑠 𝑣𝑖𝑒𝑛𝑎𝑠?“ Pajutus, kad jums nereikia keisti aplinkybių, kad jaustumėtės geriau, atsiranda daugiau vidinės ramybės ir pasitenkinimo.

Taip pat svarbu atkurti ryšį su aplinkiniais, kurie gali tapti jūsų „gentimi“. Pabandykite atsiverti natūraliems, jums priimtiniems būdams bendrauti su kitais – tiek su šeima ir draugais, tiek su žmonėmis, kurie siekia panašių tikslų ar mamų susitikimais. Mums kartais norisi būti šalia tų, kurie mus palaiko, su kuriais galime dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais.

𝗩𝗶𝗱𝗶𝗻𝗲̇𝘀 𝗹𝗮𝗶𝘀𝘃𝗲̇𝘀 𝗶𝗿 𝗽𝗮𝘀𝗶𝘁𝗲𝗻𝗸𝗶𝗻𝗶𝗺𝗼 𝗮𝘁𝗿𝗮𝗱𝗶𝗺𝗮𝘀.
Pajutus, kad visa, ko mums reikia, slypi mūsų viduje, lengviau pasijusti ramiam ir saugiam kasdienybėje. Taip, mums reikia “genties”, bet pirmiausia reikia patiems save priimti ir palaikyti. Kuomet priimam ir palaikom save, tada su kitais bendraujant galime leisti sau tiesiog mėgautis šia akimirka nesiekkiant kito ar savės taisyti, nesiekian gauti ar duoti. Jausdami vidinę ramybę ir pasitenkinimą, mes galime kurti prasmingus ryšius ir jaustis, kad esam šio pasaulio dalis.

Priklausymas „genčiai“ – tai jausmas, kad esame kažko didesnio dalis. Per “gentį” mes galime jausti pripažinimą, pažinti save ir kitus, dalintis vertybėmis ir sukurti gilias emocines jungtis. Jaučiame, kad sunkumai su kuriais susiduriame nėra tik mūsų vienų problema.