Manipuliacija kaltės jausmu

Manipuliavimas kaltės jausmu – tai senas geras triukas, kai norisi, kad kiti darytų tai, ko tu nori. Ir viskas prasidėjo dar tada, kai buvom maži ir bijojom, kad Kalėdų Senelis neatneš dovanų, jei nebūsim geri. Tai yra pirmieji žingsniai, kuriais formuojasi supratimas, kad mūsų veiksmai gali lemti, ar būsime geri ar blogi, mus mylės ar nemylės. Kaltė ir gėda nėra prigimtiniai jausmai – jie yra išmokti ir dažnai primetami per auklėjimą, socialines normas ar kultūrinius lūkesčius.

Suaugę mes irgi nepabėgam nuo šito triuko. Pvz., girdėjai „jei nedarysi kaip aš noriu - susirasiu geresnę“? Taip ir būna – partneris, draugas ar šeimos narys bando priversti jaustis kaltu, kad darytum tai, ko jis nori. Čia kaip pokeris – kaltė yra tas koziriukas. Baudimo ir kontrolės įrankiai – kaltė dažnai naudojama manipuliacijai, kad žmogus jaustųsi atsakingas už kitų jausmus ar veiksmus. Pvz., "jei to nepadarysi, man bus skaudu" arba "tu mane nuvylei".

Kaltės jausmo manipuliacija yra galinga todėl, kad ji remiasi giliai įsišaknijusiomis emocijomis ir yra perduodama iš kartos į kartą. Mūsų tėvai, kurie patys patyrė tokį manipuliavimo modelį, nesąmoningai perduoda jį mums, o mes – savo vaikams. Pavyzdžiui, kai girdime iš tėvų frazes kaip „Aš dėl tavęs tiek daug paaukojau“, suvokiame, kad mūsų laimė ar veiksmai yra tiesiogiai susiję su kito žmogaus jausmais. Tokie žodžiai formuoja vidinį konfliktą tarp mūsų norų ir poreikių bei mūsų troškimo būti geru žmogumi. 

Bet ir patys kartais nejučiom naudojamės šiuo triuku. Kai bandome sukelti kaltės jausmą kitam, siekdami kažko, ko norime, tai tik atspindi giliai įsišaknijusį elgesio modelį, kuris dažnai perduodamas per šeimos dinamiką. Jei nesąmoningai to nepakeisime, šis modelis gali tęstis ir toliau, perduodant jį naujoms kartoms.

Mano asmeninė patirtis parodė, kad ilgalaikis manipuliacijos buvimas santykiuose gali turėti rimtų pasekmių savivertei. Taip pat sukėlė nuoskaudas ir susilpnimo santykius, nes jie tampo pagrįsti baime ar kaltės jausmu, o ne abipusiu supratimu ir laisve. Nuolatinis kaltės jausmas ir savęs spaudimas pradėjo mažinti mano pasitikėjimą savimi. Galiausiai, pradėjau pati neigti savo norus, poreikius ir jausmus, kad tik atitikčiau, kito lūkesčius ir išvengčiau kaltės jausmo. O jeigu nedarydavau to kas prašoma/reikalaujama paskęsdavau kaltės jausme. Tai sukėlė ne tik emocinę įtampą, bet ir atitolino mane nuo tikrosios savęs. Natūrali reakcija yra atsakomybė, ne kaltė – jei padarome klaidą, sveika reakcija yra atsakomybės prisiėmimas ir mokymasis iš patirties, o ne nuolatinis savęs baudimas kaltės jausmu ar kitų primestas kaltės jausmas. Įsisamoninta atsakomybė už savo pasirinkimus ir atsitraukimas nuo to už ką negaliu būti atsakinga, padėjo atkurti pasitikėjimą savimi.

Kai supranti, kad žmonės yra laisvi pasirinkti, ką daryti ar nedaryti, ir jų nespaudi, negąsdini, jie nejaučia primestos kaltės jausmo ir nesijaučia verčiami ar spaudžiami. Kai nėra lūkesčių, kad kitas elgsis taip, kaip tau norisi, tu tiesiog atvirai pasakai, ko nori, suteikdamas kitam laisvę rinktis, kaip elgtis.
Dažnai jaučiamės įpareigoti – manome, kad turime padaryti tai, ko kitas nori, kad įtiktume, dėl to kyla įtampa. Tokiose situacijose sunku girdėti savo paties poreikius.   Manipuliacija tampa tarsi žaidimu, kur vienas manipuliuoja, o kitas neatsižvelgia į savo poreikius ir vykdo kito norus. Tačiau, jei vienas iš žaidėjų atsisako žaisti – sąmoningai girdi savo tiesą ir daro tik tai, kas jam atrodo teisinga, malonu ar pritaria tam – manipuliacijos žaidimas negali tęstis.

KAI VIENAS NEŽAIDŽIA, ŽAIDIMO NEBĖRA.

Vietoj manipuliacijos galima rinktis atvirumą ir nuoširdų bendravimą. Tai sukuria sąlygas abipusei pagarbai ir leidžia augti sveikiems, harmoningiems santykiams, be priklausomybės jausmo. Taip žmonės jaučiasi laisvi būti savimi ir priimti sprendimus be spaudimo.